Mokytojo specialybė netaps prestižine, kol švietimo administravimas bus grindžiamas kontrole. Reformos neturėtų pasibaigti ties šitos vyriausybės kadencija. Nuo akcijos iki akcijos, nuo rinkimų iki rinkimų keičiamos kryptys. Pavyzdžiui, 2016 metais jau išeinančios ministrės Audronės Pitrėnienės jau buvo patvirtinta mokytojo prestižo programa ir ji lygtai užmiršta. Paskui vėl, ir iš tikrųjų aš galvoju, kad reikia dabar susidėlioti labai aiškų veiksmų planą, susitarti ir visiems kartu judėti, nes mes kitos išeities neturim.

Ruošiami mokytojai turėtų atlikti privalomą praktiką ir pusmetį mokytis užsienio šalyje.

Vienas iš populiariausių būdų pasiekti geresnių rezultatų – mokytis iš sėkmingų pavyzdžių/valstybių/žmonių. Jeigu Suomijos švietimo sistema yra pripažintas sėkmės pavyzdys, tai ir pasamdykime Suomijos švietimo sistemos atstovą, kuris padėtų sukurti sitemos pagrindus ir sudaryti realių žingsnių planą, patvirtinkime tai atitinkamais įstatymais Seime ir vykdykime priežiūrą, kad būtų laikomasi plano (ypač keičiantis vyriausybėms). Ir kuo mažiau adaptacijų lietuviškam „mentalitetui“ – nustokime apsimetinėti gudresniais už kitus, nes taip nėra švietimo srityje esame blogesni ne tik už suomius ir estus.

Neįsivaizduoju mokyklos, kuriose mokytojai visą klasę moko, ar žaidžia su mokiniais tuos edukacinius žaidimus, kurių išmoksta europiniuose mokymuose. Pamirškime ir suomius su latviais, ar ten pažangią Gvinėją Bisau – kol diskutuosime, mūsų vaikai kvailės kas valandą. Mums reikia laisvų mąstančių piliečių, kuriems išmokti bet kokios disciplinos bus dienų darbas, jei... jeigu mokytojai buvo tokie patys protingi, šiuolaikiški, patys degantys protai ir uždegantys nestandartiniu mąstymu ir kūrybiškumu. Ir kad mokytojams nereiktų atsitraukti nuo savo įdomios veiklos, kitaip nieko nesigaus, maksimum 20-30 proc. Vaikus reiktų ne mokyti, o mokyti mokytis, analizuoti savo gabumus ir kurti sistemas, į kurias sudėti informaciją tradiciškai jau gali net neprireikti, užteks nusikopijuoti. Kas vyksta šiandien pažangiausiose korporacijose jau turi būti klonuojama Lietuvos mokykloje, jei vaikas negabus, tegul tėvai užmoka mokytojui, kurį<

Siūlomi įgyvendinimo būdai (gairės): 1. Nuolatinis, įvairiapusis mokytojų kvalifikacijos tobulinimas (dalyvavimas seminaruose, konferencijose, užsienio kalbų mokymasis, stažuotės Lietuvoje ir užsienyje); 2. Optimalus mokinių skaičius klasėje (iki 20 mokinių); 3. Savalaikė, kompleksinė pagalba mokiniui ir jo tėvams, pedagogams (mokytojo padėjėjas, socialinis pedagogas, specialusis pedagogas, psichologas visuose mokyklose); 4. Pedagogų ir mokinių aprūpinamas reikalingomis ugdymo (-si) priemonėmis; 5. Valdžios atstovų pagarba šiai profesijai ir švietimo įstaigų darbuotojų palaikymas.

Pirmiausia reikėtų pakeisti mokinių priėmimo tvarką, leisti jiems laisvai judėti iš vienos mokyklos į kitą, kadangi mokyklos dabar priverstos mokinius saugoti, nes kitaip praras finansavimą, o nuo to priklauso mokytojo atlyginimas, todėl mokytojai priversti dirbti net ir su tais, kurie visai nenori mokytis ar turi elgesio problemų. Todėl tokie mokiniai nuolat įžeidinėja, žemina mokytojus, trukdo mokytis kitiems. Tad kol mokykloje nebus pakeista mokinių statuso tvarka, tol niekas nenorės eiti „kariauti“ su tinginiais ir nenorinčiais mokytis už apgailėtiną atlygį. Išvada: mokytojas ne liūtų tramdytojas, kai tai supras politikai, gal tada ir bus mokytojo profesija prestižinė, bet kol kas tai tik tuščios kalbos.

Tai labai paprasta. Pirmiausiai, besimokantys turi mokytis mokykloje ne daugiau nei nustatyta Konstitucijoje. Reikėtų uždrausti tėveliams "šokdinti" mokytojus ir griežtai bausti (iki pašalinimo) mokinius, neieškant kaltų mokytojų, taip pat du kartus pakelti jų atlyginimą.

Ar yra atliktas koks nors tyrimas, kur analizuojama, kiek mokytojų serga depresija ir vartoja antidepresantus, panašius preparatus? Iki šiol mokytojui mažą atlygį nors šiek tiek kompensuodavo ilgos atostogos, bet dabar ir jos trumpėja. Taigi, motyvacija dar mažėja, o nusivylimas auga. Įtampą ir stresą mokytojui didina nuolatinis spaudimas dėl mokymosi rezultatų. Manau, kad turime apsispręsti, kokį žmogų ugdome: kūrybišką ir lanksčiai bendradarbiaujantį ar nereikalingų faktų ir datų "prifaršruotą" mankurtą. Jei kūrybišką, tai dabartiniai egzaminai ir pažymiai yra visiška atgyvena. Norint, kad mokytojo profesija taptų prestižine, mokytojai turėtų gauti kūrybines atostogas kas 7 metus.

Norint, kad moksleivis po 12 klasių būtų patrauklus darbdaviams, jis turi turėti profesiją. Kadangi ne visi nori studijuoti, jiems būtų palengvinta galimybė rasti darbą turint profesiją. Kadangi profesinių mokyklų patrauklumas didėja, būtų labai gerai jei kiekvienas pabaigęs mokyklą turėtų profesiją.

Esu pats programuotojas, mėgstu kompiuterinius žaidimus ir žinau kaip svarbu motyvacija ir dėmesio fokusas norint kažką išmokti. Siūlau naudoti specialius žaidimus mokymams, tad dalį pamokos tiesiog žaisti mokiniams ir mokytojams, galima netgi nuotoliniu budu. Šiuolaikinį jaunimą galima išmokyti ir sudominti tik taip. Yra tokie žaidimai kaip "MineCraft" apie kurį daug kalbėta, bet galima sukurti ir kitų arba modifikuoti jį. Vienintelis barjeras yra mokytojų požiūris, jie bijo tai kas naujo ir nenori išmokti naujojo įrankio. Reikia sukurti švietimo programavimo centrą kur tokie žaidimai būtų kuriami. Mokytojų žinių reiktu minimaliai, nes jie tik padėtų žaisti/mokytis. Pradžioje siūlau pradėti nuo testines mokyklos ir pažiūrėti kaip tai veikia ir kaip greitai tai galima įdiegti. Užsienyje tai jau veikia pilnu pajėgumu. 

Kad mokytojas būtu gerbiama profesija neužtenka jos taip pavadinti ir pakelti algas, pirmiausia reikia dirbti prestižinį darbą, kad jis taip vadintųsi. Visų pirma, vietoje to, kad vidurkis būtų išvedamas iš išeinančio pažymių vidurkio jį paprasčiausiai suapvalinus, mokytojas turi vertinti, ar vaikas iš tikrųjų išmoko visas temas ir taip būtų tikrinama pagal mokinio atsiskaitymų lapą. Tame lape yra surašytos visos temos iš visų dalykų ir šalia nurodyta įskaita, jeigu nors viena tema yra nepažymėta, vadinasi, tema yra neišmokta ir vaikas negali pereiti į kitą klasę. Tai reikštų masines švietimo reformas su temų reikalingumo pervertinimais ir daug didesnę specializaciją švietime, bet tai išspręstų neišsilavinimą ir pakeltų vidurkius iš visų dalykų ir paverstų šią iniciatyvą į daugiau nei švietimo biudžeto kėlimą ir algų padidinimą.