5

Kiekvienas vaikas ir pilietis turi teisę gauti individualų mokymą


Autorius - Mantas

Prieinamas mokslas kiekvienam Lietuvos vaikui ir piliečiui Paskaičiau Delfi straipsnį apie idėjas, siūlančias skatinti greičiau baigti mokyklą, paskaičiau komentarus, kurie, deja, bet dauguma, mano nuomone, yra teisingi, ir nutariau pasiūlyti savo idėjas, kaip galėtų būti organizuotas švietimas Lietuvoje. Pradėkime nuo to, kad visi mes esame lygūs, bet, suprantama, nesame vienodi. Kadangi esame skirtingi, iš karto iškyla daugybė klausimų, susijusių su mūsų dabartine švietimo sistema. O būtent - kodėl mes visi turime pradėti mokytis, kai mums sukanka 6 metai, ne anksčiau ir ne vėliau? Juk esame skirtingi, gal geriau, kad kažkas pradėtų mokytis, būdamas 9-erių ir baigtų mokyklą būdamas 25-erių? Bet tą mokyklą baigtų, o ne sėdėtų 12 metų suole nieko nesuprasdamas, jausdamasis paskutiniu nevykėliu ir būtų išmetamas iš sistemos, kai jam ar jai sukanka 18 metų, eitų dirbti pigiai apmokamą darbą ir 25-erių jaustųsi tokiu pačiu nevykėliu. Juk jei žmogus protiškai subręsta kiek vėliau, kad ir keliais metais, tai argi čia bėda? Kodėl jis ar ji dėl to turi prarasti visą savo gyvenimą? Tik dėl to, kad pas mus tokia švietimo sistema! Lygiai taip pat ir su fiziniu brendimu. Kodėl visi sulaukę tam tikro amžiaus dalyvaujame tose pačiose fizinės kultūros pamokose. Juk jei esame skirtingi, tai aišku, kad vieni yra stipresni, greitesni, kiti silpnesni, lėtesni. Argi čia problema? O dar, be viso to, jei esi silpnesnis ir lėtesnis, tai dar ir pažymį parašo, nurodydami, kad esi nevykėlis, lyg tik nuo tavęs tai priklausytų. Dėl tokios sistemos daugelis mokinių arba kankinasi per fizinio parengimo pamokas, arba gauna atleidimus ir „trinasi“ ant suoliuko. O galėtų, pavyzdžiui, eiti pasivaikščioti ar pagaudyti pokemonus aplink mokyklą, kad pajudėtų pagal jam tinkamą programą. Žiūrint toliau vėlgi klausimas – kodėl mes visi visus dalykus turime mokytis vienodu greičiu? Juk esame skirtingi. Visiems (arba bent jau daugeliui) yra žinoma, kad jei „pametei“ mokymo temą, tai jau nieko ir nebesuprasi. Nebesuprasi net ir baigęs mokyklą, na, nebent samdysi repetitorius ir panašiai. Absoliučiai dauguma mokinių, kurie „nesupranta“ tiksliųjų mokslų, nesupranta jų ne dėl to, kad nėra tam gabūs ar negabūs, o dėl to, kad mokymo programa „pabėgo“ ir jie nebesuspėjo su ja. Jei, pavyzdžiui, fizika „pabėgo“ 11 klasėje (3-ioje gimnazijos klasėje), tai dažniausiai toks mokinys niekad ir nebemokės fizikos, nors dar 9-10 klasėse lyg ir „kabinosi“ į tą programą. O jei mokiniui būtų galimybė mokytis fizikos ne „likusius“ 4 metus, o kad ir 6 ar 8, būdamas 24-erių jis ar ji mokėtų tą fiziką ne prasčiau nei jo bendraamžiai, kurie išmoko fiziką būdami 18-kos. Tai liečia ne tik tiksliuosius, bet ir humanitarinius mokslus, kalbų mokymąsi, istoriją ir panašiai. Dabar kokias mes ruošiame mokymų programas. Mes bandome paruošti mokymo programą, pritaikytą vidutiniam, statistiniam mokiniui. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad jei klasėje yra apie 30 mokinių, tai tik 5-10 mokinių ši programa yra tinkama, o likusiems yra arba per lengva, arba per sudėtinga. Taigi, dėstydami tokią programą, mes gaištame pedagogo laiką ir gadinam gyvenimą 70% Lietuvos moksleivių. Taigi aš ir siūlau pagalvoti, kaip pritaikyti mokymo, fizinio ugdymo, socialinio vystymosi ir bendravimo lavinimo programas kiekvienam Lietuvos vaikui ir piliečiui. Kaip pagrindą pradiniam idėjos svarstymui siūlau pažiūrėti nuotolinio mokymo galimybes, kurios egzistuoja jau dabar. Sakykime, kad visos mokymo programos, išskyrus fizinį lavinimą, socialinį vystymąsi ir bendravimo lavinimą, yra prieinamos nuotoliniu būdu. Vaikas jungiasi prie savarankiškos mokymosi sistemos ir pagal savo sugebėjimus, jam priimtinu greičiu mokosi. Tokios sistemos jau yra praktikuojamos, pavyzdžiui, Vilniaus Ozo gimnazijoje ir manau, kad jos duoda daug teigiamų rezultatų, nes savarankiškas mokymasis yra viso tolimesnio mokymosi pagrindas. Pedagogų vaidmuo tokioje sistemoje keičiasi. Atsiranda bendrieji pedagogai arba auklėtojai, kurie padeda mokiniui mokytis nuotoliniu būdu, organizuoja mokymosi sesijas bendrose klasėse, kuriose visi mokosi kartu, prižiūri, kad vaikas nors po truputį mokytųsi visų dalykų, organizuoja bendravimo vystymo užsiėmimus ir panašiai. Tai yra, iš esmės užsiima pedagogika. Taip pat atsiranda pedagogai pagal specializacijas ir netgi specializacijų lygiai. Specialistai nuotoliniu būdu moko vaikus pagal mokymo dalykus, kaip kad matematika, lietuvių kalba, užsienio kalba, istorija ir t.t. Nuotolinis mokymasis – tai gali būti ir nuotolinės konferencijos, diskusijos, pratybos ir panašiai. Dabartinis jaunimas iš tiesų žymiai geriau žino šias priemones nei mes. Tokiu būdu atsiranda galimybė, kad kiekvienas vaikas mokosi pagal jam priimtiną tempą, gali gauti individualią pagalbą tiek iš bendrojo lygio pedagogo, tiek iš specialisto, gali susirasti bendraminčių. Kažkuriuos dalykus, jei vaikui įdomu, jis gali pabaigti greičiau, pavyzdžiui, visą matematikos mokymo programą iki 12 metų, kitus dalykus gali pabaigti vėliau, pavyzdžiui, fizikos ar istorijos programą pabaigti jau dirbdamas ir būdamas 25 metų. Priėmimas į universitetus irgi pasikeistų. Pavyzdžiui, galėtų būti priimami tik tie, kurie baigė matematiką, lietuvių ir istoriją, bet nebūtinai baigė biologiją ir fiziką ir taip toliau. Mokymo programų ruošimas taip pat supaprastėtų, nes jos būtų nukreiptos į tikslą, į norimą pasiekti žinių kiekį, o ne į žmogaus gyvenimo laikotarpį nuo 6 iki 18 metų. Tokiose programose būtų galima išskirti etapus, kartojimo pratimus, egzaminus ir netgi organizuoti olimpiadas. Iš tiesų, vietoj to, kad mokymo programa tiktų tik 30% mokinių, kaip yra dabar, ji būtų tinkama 100% mokinių. Ir jei vaikas negalėtų pabaigti tokios programos ar net kažkurių programų kad ir per 30 metų – na, ką padarysi, vadinasi, jam neduota šioje srityje ir tikėsimės jis yra geresnis kažkurioje kitoje srityje. Organizuojant tokį mokymą ir mokymąsi, žinoma, nereikia pamiršti dar 3 dalykų, tai fizinio lavinimo, socialinio ugdymo ir bendravimo lavinimo, kuris yra būtinas žmogaus pilnaverčiam gyvenimui. Tiesą sakant, „atkabinus“ žmogų nuo klasės, atsiveria visa eilė naujų perspektyvų, leidžiančių pasiekti geresnių rezultatų šiose srityse. Pavyzdžiui, fizinis lavinimas. Jei vaikas turi gabumo kažkurioje sporto srityje, kaip kad plaukimas ar lengvoji atletika, ar kultūrizmas, ar futbolas, jei jis nėra „prikabintas“ prie kažkokios klasės ir gali turėti savo mokymosi grafiką, vadinasi, jis gali organizuoti savo fizinį tobulėjimą kartu su treneriais ar komandos draugais, kurie gal mokosi „kitoje mokykloje“ (čia pagal dabartines sąvokas). Gali treniruotėms skirti tam tikrą dienos laiką, kas irgi yra svarbu, o ne tik kada yra fizinio pamoka. Taip pat, jei mokinis yra su negalia, patyrė traumą ar turi laikinų judėjimo suvaržymų, jam būtų galima parinkti individualias programas, leidžiančias tobulėti ir leidžiančias stebėti ir skatinti fizinį asmens tobulėjimą. Visai nesvarbu, ar tas tobulėjimas yra „visai mažutis“ ar „olimpinio lygio“. Vaiko fizinis tobulėjimas turi būti individualus ir skatinamas individualiai. Nuotolinis mokymasis ar mokymasis pagal nuotolinio mokymo programas, kad ir sėdint bendrai klasėje, jei reikia, sudaro tokias galimybes. Socialinis ugdymas. Vienas iš bendrų klasių privalumų yra augimas žmonių, bendraamžių grupėje. Šis privalumas dar vis egzistuoja, bet po truputį išsigimsta, kadangi per pertraukas mokiniai bendrauja ne tarpusavyje, bet su savo telefonais arba su savo tikrais draugais, kurie nėra klasiokai. Individualus mokymasis ir individualus fizinis lavinimasis sudaro galimybę pradėti kurti individualias socialinio augimo programas. Socialinis ugdymas, mano nuomone, pirmiausia turėtų būti nukreiptas į pakantumą, artimo užjautimą, pagalbą ir artimo gynimą. Čia nesu specialistas, todėl palieku kitiems pateikti savo idėjas. Paskutinis svarbus aspektas yra bendravimo lavinimas ir komunikacijos lavinimas. Bendravimas ir komunikacija – tai ne tik kalbėjimas, bet ir girdėjimas, kas yra sakoma. Kartais yra daug sakoma ir be žodžių. Vėlgi kai kurie iš mūsų yra atviri ir pasiruošę eiti ir kalbėti, kiti linkę patylėti ir pasilikti sau. Taip pat bendravimas ir komunikacija yra skirtinga tarp skirtingų tautų ir taip toliau. Būtų nuostabu, jei mes išnaudotume savo vaikystę, kad išmoktume nors kiek bendrauti ir komunikuoti. O tai yra – tiksliai sakyti, ko mes norime ir girdėti, ką kiti sako. Suprasti, kaip galima ar negalima kalbėti, įskaitant ir verbalią, ir kūno kalbą. Taigi, apibendrinant mano idėja yra tokia: kiekvienas vaikas ir pilietis turi gauti individualų mokymą, kuris užtikrintų, kad jam yra tinkamai pateikta mokymo programa, suteikta pakankamai laiko tai programai išmokti, sudarytos individualios sąlygos tobulėti fiziškai, socialiai vystytis ir lavinti bendravimo įgūdžius.